Celiulitas yra viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurių moterys kreipiasi į specialistus, siekdamos pagerinti odos išvaizdą. Tačiau visuomenėje įsišakniję grožio standartai suformavo nuostatą, kad lygi oda yra idealas, o celiulito nebuvimas – siekiamybė. Šį standartą ypač stiprina socialiniai tinklai, kur dažnai matome itin estetiškai pateikiamas, retušuotas nuotraukas. Dėl šios priežasties daugelis moterų jaučia spaudimą atitikti „tobulo“ kūno įvaizdį, kuris dažnai neatitinka realybės. Socialiniuose tinkluose celiulito retušavimas ir filtravimas prisideda prie iškreipto kūno suvokimo, sukurdami iliuziją, kad celiulitas yra išimtis, o ne norma. Tačiau statistika yra kitokia. Tyrimai rodo, kad celiulitas pasireiškia net apie 80–90 % moterų po brendimo, ir tai yra natūrali organizmo savybė, atsirandanti dėl odos struktūros pokyčių, hormonų poveikio bei riebalų sankaupų. Taigi, siekdamos panaikinti celiulitą bandome atitikti 10-20 % populiacijos.
Celiulitas – tai odos būklė, kai tam tikrose kūno vietose, dažniausiai ant šlaunų, sėdmenų, pilvo ir žastų, susiformuoja nedidelės duobutės ar nelygumai, primenantys apelsino žievelę. Ši būklė atsiranda, kai riebalų ląstelės po oda spaudžia jungiamąjį audinį, o tai sukelia odos paviršiaus nelygumus. Celiulitas nėra susijęs su sveikatos sutrikimais ir mediciniškai nėra laikomas liga. Celiulito atsiradimą lemia daugybė veiksnių, įskaitant genetinius, hormoninius ir gyvenimo būdo aspektus. Genetika vaidina didelį vaidmenį – tam tikri genetiniai faktoriai lemia odos struktūrą, riebalų ir jungiamojo audinio išsidėstymą organizme. Kai kurios moterys dėl paveldimumo yra labiau linkusios turėti celiulitą nei kitos. Hormonai taip pat daro įtaką celiulito atsiradimui; estrogenas, insulinas, noradrenalinas ir skydliaukės hormonai gali paveikti riebalų ląstelių kaupimąsi ir odos elastingumą. Pavyzdžiui, estrogeno lygio pokyčiai, susiję su brendimu, nėštumu ar menopauze, dažnai prisideda prie riebalų sankaupų ir odos elastingumo sumažėjimo.
Celiulitas susiformuoja, kai riebalinės ląstelės įstringa dermoje, po odos paviršiumi, ir pradeda spausti jungiamąjį audinį. Moters jungiamojo audinio struktūra skiriasi nuo vyrų: jų jungiamojo audinio ląstelės yra išsidėsčiusios vertikaliai. Ši vertikali struktūra sukuria savotiškas „kišenes“, kuriose įstringa riebalinės ląstelės. Kai riebalinės ląstelės įstringa šiose jungiamojo audinio „kišenėse“, jos pradeda spausti dermos sluoksnį iš apačios į viršų, todėl oda tampa nelygi. Šis spaudimas išryškėja dar labiau, kai aplinkiniuose audiniuose kaupiasi skysčiai. Dėl skysčių susikaupimo aplinkiniai audiniai išsipučia, dar labiau padidindami spaudimą riebalinėms ląstelėms ir jungiamajam audiniui. Tai sukuria papildomą įtampą ir padidina celiulito matomumą.
Dažnai matome reklamas, kurios žada stebuklingas priemones ar procedūras, galinčias visiškai panaikinti celiulitą – nuo įvairių kremų ir gelių iki lazerinių ar ultragarsinių procedūrų. Tačiau realybė yra tokia, kad tokių priemonių, kurios visiškai pašalintų celiulitą, nėra. Celiulitą galima tik sumažinti, ir net efektyviausios priemonės suteikia tik laikiną poveikį.
Tokios procedūros kaip presoterapija ir vakuuminis masažas yra tos priemonės, kurios padeda sumažinti celiulito matomumą. Presoterapija, dar vadinama limfodrenažiniu masažu, yra procedūra, kurios metu naudojamas specialus prietaisas su slėgio kameromis. Šios kameros yra pritvirtinamos prie tam tikrų kūno dalių (dažniausiai kojų, šlaunų ar pilvo), o slėgis padidėja ir sumažėja ritmingai, sukuriant lengvo masažo efektą. Tai stimuliuoja limfos sistemą, skatina skysčių pašalinimą ir gerina kraujotaką.
Presoterapija padeda sumažinti audiniuose susikaupusius skysčius, dėl ko celiulito matomumas sumažėja – oda atrodo lygesnė ir stangresnė. Tačiau šis efektas yra laikinas, nes skysčiai linkę vėl kauptis. Norint išlaikyti rezultatą, reikalingi reguliarūs presoterapijos seansai.
Vakuuminis masažas arba vakuumo terapija yra procedūra, kurios metu naudojami specialūs vakuuminiai aparatai arba puodeliai, kurie sukuria siurbimą ant odos paviršiaus. Vakuumas švelniai „pakelia“ odą, skatindamas kraujotaką ir limfos drenažą. Tai padeda deguoniui ir maistinėms medžiagoms greičiau pasiekti odos ląsteles, taip pat skatina riebalų skaidymąsi.
Dėl pagerėjusios kraujotakos ir sumažėjusio skysčių kaupimosi oda atrodo lygesnė, o celiulitas tampa mažiau pastebimas. Vakuuminis masažas taip pat padeda sustiprinti jungiamąjį audinį, o tai padidina odos elastingumą. Tačiau, kaip ir presoterapijos atveju, šio metodo poveikis yra laikinas. Kad rezultatai būtų ilgalaikiai, būtina reguliariai atlikti procedūras.
Taigi, tikros procedūros ar specialūs geliai gali laikinai pagerinti odos tekstūrą, sumažinti skysčių kaupimąsi ir suteikti odai lygesnę išvaizdą, tačiau vos tik nustojus juos naudoti ar atlikti procedūras, oda dažnai grįžta į pradinę būseną. Todėl svarbu turėti realistiškus lūkesčius ir suvokti, kad celiulitas yra natūrali kūno būklė, kurios neįmanoma visiškai atsikratyti.